Kviečiame skaityti arkivyskupo Gintaro Grušo interviu žurnalui „Europos laiku“ (nr. 24).
Šiemet Europoje bus švenčiamos 30-osios Santiago de Compostela deklaracijos paskelbimo metinės. Nuo ankstyvųjų viduramžių Šv. Jokūbo kelias tapo tikėjimo stiprinimo, piligrimystės atitikmeniu. Alegoriškai galima sakyti, kad visa Europa išvagota Kelio atšakų, kurios vingiuoja ir per Lietuvą. Žvelgiant į žemėlapį nekyla abejonių, kad Lietuva yra Europos dalis. Ką Jums tai reiškia?
Pirmiausia reikia džiaugtis, kad žvelgdami į žemėlapį apskritai galime jame matyti Lietuvą. Lietuvių tauta gyvai prisimena, ką reiškia kovoti už teisę būti pasaulio žemėlapyje. Šv. Jokūbo kelias, turintis gilias istorines ištakas, primena mums patiems ir likusiai Europai, kad nuo seno esame jos dalis. Šiais metais minimas Žemaičių vyskupijos įkūrimo 600 metų jubiliejus. Jis svarbus ne tik Lietuvai, bet ir visai Senojo žemyno Katalikų Bažnyčios bendruomenei – ta proga buvo išleistas bendras Lietuvos ir Vatikano pašto ženklas. Esame Europos dalis tiek, kiek esame visos Vakarų Krikščionijos dalis. Juk kas yra Europa? Jei sakytume, kad tai tam tikras plotas: upės, kalnai, lygumos – būtų tik grynai susitarimo reikalas, kur brėžti ribą. Bet Europa – tai pirmiausiai idėjų visuma, kultūra, istorija. Tai unikalus Romos teisės, graikų filosofijos ir Vakarų Krikščionijos junginys, davęs tam tikrą žmogaus ir pasaulio sampratą. Todėl tiek mes, tiek pati Europa išliks Europa tol, kol gyva bus ši žmogaus ir pasaulio samprata. Mūsų šalis tapo Europos dalimi, kai priėmė Krikštą.
Iš Šventojo Rašto eilučių patiriame, kad Šv. Jokūbas su broliu buvo ūmūs vyrai, kurie buvo pasiryžę kovoti ir mirti už savo tikėjimą. Pačiam Jėzui teko juos raminti. Apsižvalgius aplink (turiu mintyje Europą) dažnai matome diametraliai priešingą situaciją: išglebimas, nenoras aktyviai veikti, iliuzinė viltis, kad viskas susitvarkys savaime. Gyvename visuotinio nusivylimo laikmečiu?
Nesinorėtų jokio laikmečio pavadinti „visuotinio nusivylimo laikmečiu“. Galbūt reikėtų klausti: ko mes, europiečiai, galime ir turime viltis, į ką nukreipta mūsų viltis? Tai, ką Jūs vadinate visuotiniu nusivylimu, iš dalies yra Europoje įsigalėjusios reliatyvizmo kultūros išvirkščia pusė. Europa išgyvena tapatybės krizę, nes joje esama aiškaus nenoro atsakyti į klausimą: kas yra Europa ir kas yra europiečiai. Tą aiškiai parodė Europos konstitucijos projekto preambulę lydėjusios diskusijos. Kai nėra atsakymų į pamatinius klausimus (Kas yra žmogus? Koks jo tikslas? Kas yra Europa? ir pan.), kai šie klausimai laikomi neprasmingais ir neatsakomais, labai sunku kalbėti apie kokią nors viltį, nes neaišku, į ką ji turi būti nukreipta. Mūsų laikus labiau tiktų pavadinti visuotinio tikėjimo į progresą laiku. Tikima progresu, kurio tikslas yra pats progresas, neturintis jokio galutinio taško. Negalima kalbėti apie tikslus, nes to neleidžia įsigalėjusi reliatyvizmo kultūra, bet nuolat kalbama apie progresą. Tačiau toks betikslis progresas paralyžiuoja norą veikti, ypač bendrą veikimą.
Kita vertus, Bažnyčia gyvena viltimi, ir ji labai aiškiai gali pasakyti, į ką ta viltis nukreipta – tai Kristaus sugrįžimas laikų pabaigoje. Tada aišku, koks darbas yra prasmingas, o koks ne. Prasminga yra tai, kas padeda Kristaus sugrįžimui pasiruošti – kas grąžina žmogui jo panašumą į Dievo paveikslą. Tai ir darbas dėl vargšų, ir moralinis tobulėjimas, ir teisingesnės visuomenės kūrimas. Negalima sakyti, kad gyvename visuotinio nusivylimo laikotarpiu, nes tai būtų tas pats, kas sakyti, kad nebėra krikščionių. Krikščionis yra tas, kuris gyvena viltimi. Popiežius Benediktas XVI kalbėjo, kad atėjo laikas, kai krikščionys turi būti kūrybinga mažuma, taigi – ir vilties salos visuomenėje.
Kaip regite dabarties situaciją pasaulyje kalbant apie krikščionių persekiojimą?
Krikščionių kankinių dabar pasaulyje yra daugiau nei bet kada pasaulio istorijoje. Vakarų šalių žiniasklaida praneša tik labai mažą dalį tų žiaurių persekiojimų, kurie vyksta Vidurio Rytuose, kai kuriuose Afrikos kraštuose, Azijos kontinente. Teroristiniai aktai, įvykę Vakarų valstybėse, sukelia didžiulį siaubą ir skausmą, tačiau reikia suprasti, kad pasaulyje yra vietovių, kur tokie išpuoliai virtę kasdienybe, o krikščionybės neišsižadėjęs žmogus renkasi kasdienį realų pavojų savo gyvybei, savo šeimai. Dažnai krikščionių persekiojimas siejamas su islamu, tačiau kartais persekiojimą lemia politiniai motyvai, kaip Šiaurės Korėjoje.
Vakarų pasaulyje tiesioginio persekiojimo, grėsmės gyvybei dėl tikėjimo beveik nėra, nors reikia prisiminti praėjusiais metais kankinio mirtimi mirusį kunigą Žaką Hamelį (Jacques Hamel). Vakaruose persekiojimas dėl tikėjimo reiškiasi subtilesniais būdais, pavyzdžiui, medikai atleidžiami iš darbo, nes atsisako atlikti abortus, vyskupai teisiami dėl to, kad moko, jog santuoka sudaroma tarp vyro ir moters, verslininkai turi mokėti baudas, jei atsisako teikti paslaugas homoseksualių asmenų partnerystės ceremonijoms ir t. t. Šiuo metu Prancūzijoje dar vyksta kova dėl įstatymo, kuriuo siekiama uždrausti interneto puslapius, kuriuose būtų teikiama informacija apie aborto pavojus moters sveikatai ar kita informacija apie aborto žalą. Vakarų šalyse regime ne tiek tiesioginį persekiojimą, kiek siekį vis labiau riboti galimybę viešai kalbėti, mokyti ar dirbti pagal krikščioniškus įsitikinimus.
Tačiau reikia atkreipti dėmesį į vieną detalę. Pastaraisiais dešimtmečiais krikščionių skaičius sparčiausiai augo Afrikoje ir Azijoje, sparčiausiai mažėjo Europoje, mažėjo Šiaurės Amerikoje ir liko stabiliai aukštas Pietų Amerikoje. Apskritai, religingų žmonių skaičius pasaulyje išaugo, išskyrus Europą ir Šiaurės Ameriką, kur išaugo netikinčių (ateistų ir agnostikų) skaičius. Paprastai tariant, krikščionių skaičius labiausiai mažėjo ne dėl persekiojimų, o dėl tikėjimo laisvo atsisakymo ir nesugebėjimo perduoti tikėjimo vaikams, kaip tai ypač matoma Europoje. Afrikos, Azijos ar Pietų Amerikos misionieriai greitai turės keliauti – ir jau keliauja – į Senąjį žemyną jo evangelizuoti.
Ar Jums neatrodo, kad ši tema paas mus panašėja į terorizmo pavojų: tarsi kažkur kažkas vyksta, bet „toli ir netiesa“, mūsų tai neliečia, iki Lietuvos neateis…
Kaip sakiau anksčiau, esame Vakarų pasaulio dalis, dėl to tai, kas vyksta kitose Vakarų valstybėse, jau vyksta ir pas mus arba iki mūsų netruks ateiti. Todėl turime būti budrūs ir suvokti, kad patirsime ir mes čia, Lietuvoje, tai, ką ten patiria krikščionys, kovodami už šeimą, gyvybę ir žmogaus prigimties kaip duotybės idėją.
Netrūksta pavyzdžių, kai Lietuvoje kairiųjų ar liberalių pažiūrų politikai įkvėpimo ieško Vakarų ir Šiaurės Europos valstybių teisėje. Mes esame Europos Sąjungos dalis, todėl kiekvienas pasaulėžiūrinis mūšis, kuris vyksta jos institucijose, yra tai, kas mus tiesiogiai liečia. E. Estrelos, U. Lunacek ir panašios rezoliucijos, kurių priėmimo siekta Europos Parlamente, Stambulo konvencija – tokiais būdais bandoma į nacionalinę teisę įdiegti pasaulėžiūrines nuostatas, nurodančias, kaip ugdyti vaikus, kas yra šeima ir pan.
Tyrimas, kurį atliko Vašingtone veikiantis „Pew Forum on Religion and Public Life“, atskleidžia didėjančius religijos laisvės apribojimus pasaulyje. Dar viena organizacija „Open Doors“, kurią 1955 m. įkūrė olandų protestantas, žinomas tiesiog kaip „brolis Andrew“, teigia, kad šiandien 100 mln. krikščionių visame pasaulyje kenčia nuo tardymų, areštų ar net yra žudomi dėl savo tikėjimo. Daugiausia persekiojamųjų yra Azijoje ir Vidurio Rytuose. Kaip vertinate šiuos procesus? Čia toks istorinis periodas? Naujas neramus žmonijos istorijos ciklas?
Šiemet minime Fatimos apsireiškimų šimtmetį. Viename iš regėjimų, vadinamame Trečiąja Fatimos paslaptimi, vaikai regėjo Kryžių ant kalno, supamo didelio pusiau sugriauto miesto. Kryžiaus link kopė Šventasis Tėvas, vyskupai, kunigai, vienuolės, pasauliečiai, skirtingų klasių ir visuomeninės padėties vyrai ir moterys. Į juos kulkomis ir strėlėmis šaudė kareiviai. Regėjime buvo užmuštas Šventasis Tėvas, taip pat ir daugybė kitų, kopusių į kalną. Kankinių kraują į taures rinko du angelai ir juo laistė artėjančias prie Dievo sielas.
Šis regėjimas yra siejamas su 1981 m. įvykusiu pasikėsinimu į šv. Joną Paulių II. Tačiau kartu tai laikoma Marijos žinia apie artėjančius laikus. Ši žinia nėra nauja – ji greičiau priminimas to, ką apie būsimus persekiojimus Jėzus kalbėjo mokiniams; to, ką kalba Apreiškimo Jonui knyga.
Marija pasirodė Fatimoje ne tam, kad mus išgąsdintų, o tam, kad mus sutvirtintų ir paruoštų. Jei išgirstume tik tą dalį, kurioje ji pranešė apie būsimus persekiojimus, būtume praklausę esminę žinią. Esminė žinia yra kvietimas melstis ir daryti atgailą, taip pat žinia, kad galiausiai Marijos Nekaltoji Širdis triumfuos. Fatimos apsireiškimas yra vilties ženklas pasauliui.
Kaip manote, ką derėtų padaryti mums patiems, kad krikščionių persekiojimo problemos, vengiant dar didesnių neramumų, užimtų svarbią vietą ne tik vadinamųjų radikalų, bet ir Vakarų šalių lyderių darbotvarkėse?
Pirmiausia, ką galime ir turime padaryti, tai melstis. Malda yra efektyviausia priemonė siekiant taikos. Be to, ji prieinama kiekvienam. Niekada nereikia nuvertinti to, ką gali malda.
O mūsų veikimas turi būti įgyvendinamas tuo lygiu, kuriame dirbame. Jei norime, kad krikščionių persekiojimas atsidurtų Vakarų šalių lyderių darbotvarkėse, turime klausti, ar jis yra mūsų pačių darbotvarkėse? Yra daugybė profesijų, kurios gali pasitarnauti, skleidžiant žinią apie šiuos persekiojimus: mokytojai, žurnalistai, meno žmonės, politikai, universitetų bendruomenės nariai ir t. t. Vakarų šalių lyderiams rūpi tos problemos, kurios rūpi Vakarų šalių visuomenėms.
Praėjusių metų kalėdiniame sveikinime, mintyje turėdamas pasaulį draskančius neramumus, kalbėjote: „Nebūkime akli šiam skausmui, bet ir nepasiduokime iliuzijai, kad nieko negalime padaryti.“ Iliuzija, kad esi per menkas, nereikšmingas – kaip ją įveikti?
Lietuvių tautosakos juokų pasakose yra toks veikėjas, kuris, pasiųstas atlikti paprasto darbo, nuėjęs į darbo vietą pagalvoja, kas nelemto galėtų nutikti, galiausiai įsivaizduoja blogiausią baigtį, sėdasi ir verkia iš liūdnumo. Tada siunčiamas kitas žmogus, kuris, išgirdęs liūdną įsivaizduotą istoriją, irgi susigraudina, ir taip – kol gaspadorius lieka vienas ir pats eina ieškoti šeimynos, kurią randa verkiančią dėl dalyko, kuris neįvyko, bet galėjo įvykti. Ši juokų pasaka moko tam tikros dvasinės sveikatos. Svarbu ne tiek galvoti apie visą pasaulyje esantį blogį, kiek rūpestingai išnaudoti kasdienes progas mažinti blogį, kančią, neteisybę savo aplinkoje.
Žinoma, reikia sveiko jautrumo pasaulyje vykstantiems dalykams. Tačiau taip pat reikia vengti pagundos pernelyg daug laiko praleisti sielojantis dėl to, ko iš tiesų negaliu pakeisti. Paklauskite Carito ar hospiso savanorių, ar jie nieko negali pakeisti. Jie gerai žino, kad yra šis tas, ką pakeisti jie gali. Pavyzdžiui, jie negali padaryti, kad nebūtų vienišų žmonių, tačiau gali padaryti, kad šis ar anas žmogus būtų ne toks vienišas. Šeimos, kurios įsivaikina vaiką, negali padaryti, kad nebūtų našlaičių, tačiau gali padaryti, kad šis vaikas nebebūtų našlaitis. Moteris, išdrįsusi pranešti apie korupciją savo darbovietėje, negali pakeisti, kad visoje šalyje nebūtų korupcijos, tačiau ji gali padaryti, kad nebūtų korupcijos jos darbovietėje. Iliuzija, jog nieko negalime pakeisti, gyva tik tol, kol nieko pakeisti nemėginame.
Visai neseniai popiežius Pranciškus Jus paskyrė vienu iš 16 Komunikacijos sekretoriato narių. Negrimztant į detales darosi aišku, kad Bažnyčia stiprina ir kreipia atidesnį žvilgsnį į komunikacijos reikalus. Kaip regite situaciją šioje srityje, t. y. ar kartais nenutinka taip, kad Bažnyčios balsas pagrindiniais klausimais kiek per silpnai girdimas ir dėl tam tikro nesugebėjimo pasinaudoti visomis dabarties pasaulio teikiamomis galimybėmis komunikuoti?
Iš tiesų naujosios technologijos gali pasitarnauti kaip patogus ir veiksmingas įrankis skleisti informacijai. Šios galimybės yra išaugusios iki sunkiai suvokiamo masto ir gali beveik akimirksniu perduoti žinią iš vieno pasaulio galo į kitą. Tačiau taip pat turime atitraukti žmogaus dėmesį nuo istorijoje dar nematyto informacijos pertekliaus. Šv. Teresė Avilietė sakė, kad susitikimui su Dievu reikia kuriam laikui atsitraukti į vienumą. Evangelizacija gali būti lengvesnė, panaudojant technologinius įrankius, tačiau gali būti ir sunkesnė, nes reikia traukti žmogų iš informacijos tvano, kuriame daug melo, sensacingų ir dažnai mažai naudos duodančių reportažų. Šiuolaikiniam žmogui yra beveik nebepažįstama tylos patirtis.
Bažnyčia siekia kreipti mūsų žvilgsnį į tiesą. Šiandienos iššūkis – formuoti jaunimą ir visus žmones protingai naudotis šiomis technologijomis. Nes tik dėdami daugiau informacijos į jau perpildytą informacijos lauką mažai ką laimėsime.
Viename iš pokalbių esate sakęs, kad reikia nuolat klausyti, koks yra Dievo planas. Kaip manote, kokie didžiausi iššūkiai laukia mūsų netolimoje ateityje?
Dievo planai mums nežinomi. Mes esame pašaukti su gailestingumu žvelgti į praeitį, su viltimi (t. y. su pasitikėjimu Dievo Apvaizda) žvelgti į ateitį, o šį momentą gyventi su Dievu. Tai reiškia, kad mūsų kasdieniai veiksmai, atsiliepiant į šiandienos iššūkius, turi kilti iš mūsų santykio su Dievu. Dievas ne tiek įduoda mums žemėlapį su nubraižytu maršrutu ir laukia paskutiniame taške, kiek nori būti mūsų bendrakeleivis ir vedlys.
Lietuvos, kaip ir viso Vakarų pasaulio, laukia iššūkis išlaikyti krikščionišką tikėjimą ir perduoti jį ateities kartoms. Iššūkis taip pat atlaikyti visą spaudimą, nukreiptą prieš šeimą. Galima sakyti, išlaikyti krikščioniškas šeimas – štai vienas didžiausių mūsų laikų iššūkių.
Turime žvelgti į būsimą palaimintąjį Teofilių Matulionį kaip į ypatingą dovaną, skirtą Lietuvai padėti atlaikyti netolimos ateities iššūkius. Tai tikrai buvo Laisvės žmogus. Tikėjimo laisvę, žmogaus prigimtį ir Dievą neigusi sistema buvo bejėgė prieš jį. Visą gyvenimą persekiojo, tačiau neatėmė tikėjimo ir nepasėjo baimės jo širdyje. Sakiau, kad Dievo planai mums nežinomi, vis dėlto truputį apie juos galime pasakyti – šiuo metu Dievo planas yra dovanoti Lietuvai Teofilių Matulionį kaip užtarėją ir bendražygį priimant naujus iššūkius.
Kalbino Valdas Kilpys. Žurnalas „Europos laiku“ Nr. 24
Nuotraukos autorius Evaldas Lasys
